Nežinau, kaip jūs, bet aš už viską moku. Moku mokesčius, moku paskolą, moku už prekes ir paslaugas ir t.t. Nieko nesitikiu dykai. Pastebėjau, kad duoti yra lengviau nei gauti. Duoti yra gera. Tai ir yra gausa.
Milijoniere jaučiuosi visai ne dėl materialių dalykų, bet dėl suvokimo ir neįkainojamų patirčių, kurias gavau. Kaip bebūtų keista ten dalyvavo ir pinigai, pavyzdžiui, kelionės į Indiją.
Teko nemažai suploti ir daug ko atsisakyti, važinėju su ta pačia sena toyota, kuri barška. Bet pasigarsinu muziką ir iš karto pradeda geriau traukti.
Noriu pasidalinti keliais pastebėjimais apie pinigus ir dvasingumą.
Indijoje vieno satsango metu buvo užduotas klausimas, ar galima imti pinigus už dvasines žinias. Svamio atsakymas buvo toks, kad nuo senų laikų egzistuoja tradicija pas mokytoją ateiti su dakšina (sanskr. dakṣiṇā दक्षिणा).
Šis sanskrito žodis reiškia dovaną/auką dvasiniam mokytojui/guru.
Bhagavad Gitoje sakoma, kad išminčiai teigia, jog jadžna (aukojimo ritualas atliekamas prie šventos ugnies), dana (dovana, auka) ir tapasya (dvasinės askezės) negali būti apleidžiamos, nes šie veiksmai išgrynina tą, kuris juos atlieka (BG. 18 skyrius, 5 eilutė).
Visa tai praktikuojama tam, kad neprisirišti prie savo veiksmų rezultatų. Tai vyksta tada, kai žmogus nesibjauri ar pernelyg nesižavi tuo, ką daro ir nepergyvena dėl savo darbo vaisių. Jis tiesiog gerai atlieka savo darbą ir tiek.
Mes negyvename nei taip vadinamais vediniais, nei atlantidos laikais. Gyvename tokiame pasaulyje, kur vyrauja tokia žmonijos sąmonė, kad už taip vadinamas dvasines paslaugas būtina ir reikia imti pinigus. Nes visi už viską turime mokėti.
Net pats Dalai Lama turi mokėti už skrydžių lėktuvu bilietus.
Ar atsiskaitymas turėtų būti auka?
Kadangi dvasinės paslaugos nėra kasdienė prekė, sunku teisingai įvertinti, kiek reikėtų paaukoti. Tai gali būti tikras galvosūkis klientui, kuris iš tiesų nori sąžiningai atsiskaityti. Todėl tokiu atveju aukos ar atsiskaitymo riba yra būtina.
Kitu atveju vertinant šiandieninės visuomenės sąmoningumo lygį, auka gali tapti pajuoka.
Dvasinės paslaugos nelygu dvasinėms žinioms, kartais tai gali būti tiesiog moderni ezoterinė psichologija įvilkta į skambių frazių ir paslaptingumo rūbą arba tiesiog eilinė „dvasinė“ mada. Nereikia idealizuoti taip vadinamo dvasinio pasaulio.
Čia pakankamai daug negerų dalykų. Gerai žinomose dvasinėse bendruomenėse netrūksta ne tik finansinių, bet ir kriminalinių nusikaltimų. Bet, o kur jų netrūksta šiandieninėje visuomenėje? Politika, karo pramonė, policija, bankai, farmacija ir t.t.
Prisimenu nesenai girdėtą istoriją apie rimtą kontrabandistą, kuris dosniai rėmė šventyklų statybas Indijoje. Į klausimą, ar jis nenorėtų pakeisti savo veiklos, jis atsakė: „o kam viskas priklauso?“. Tas, kuris paklausė suprato ir užsičiaupė.
Norime to, ar ne, bet pinigai atlieka svarbų vaidmenį. Jei norime kitokios pasiūlos, tai turime formuoti ir kitokią paklausą. Mes renkamės, ar norime duonos ir žaidimų, ar daugiau.
Nežinau, kodėl reikėtų nemokėti, nes visi dvasinguoliai naudoja tuos pačius fizinius ir materialius resursus, kaip ir visi kiti specialistai. Naudoja savo rankas, akis, kojas... sėdi prie kompiuterio, moka už savo mokslus, iniciacijas, knygas ir t.t.
Moterų dirbančių dvasingumo srityje vakaruose yra daugiau nei vyrų. Neskubėkite vertinti, ar teisti. Dažnai tai yra daug sunkumų gyvenime patyrusios moterys, vienos išlaikančios vaikus ir pan.
Todėl kelių grašių palikimas už jų darbą reikš tos moters ir jos vaikų apvogimą. Kodėl moterų daugiau? Čia jau reiktų paklausti visuomenės. Asmeniškai pažįstų stiprių moterų, kurias drąsiai galima vadinti dvasinėmis mokytojomis, jų nerasite žurnalų viršeliuose,
tačiau jų įsipareigojimai ir finansinės atsakomybės ne kiekvieno pečiams. Kantriai kaip pelės dirba visa save atiduodamos ir neišsiduodamos.
Tai, ką matome yra nebūtinai tai, kas mums atrodo. Atsimenu, kai kažkada lankiau jogą anksti ryte. Matydavau, kaip jogos mokytoja atvažiuoja nauju gražiu automobiliu. Galvodavau, kaip ji gerai gyvena ar jai pasisekė, nes vyras turtingas.
Tas vyras ją išdavė ir užkrovė nemenką finansinę atsakomybę, prieš tai dar traukdamas per dantį, kad ji nieko neuždirba ir niekada neuždirbs. Praėjus daug metų tebevažinėju savo senu automobiliu, bet už tai nepatyriau tokios baisios išdavystės ir pan...
Moteriai dirbti ir uždirbti, kad apmokėti visas sąskaitas, išlaikyti vaikus, tėvus yra tas pats, kas nuolat būti kovinėje parengtyje, ypač kai atlyginimas yra labai vidutiniškas. Tai amžina kova už būvį. Didelis stresas. Nes tai yra skirta vyro prigimčiai.
Jei kalbėti apie guru ir pinigus...
- Rinkitės tą mokytoją/guru, kuris laikosi gerokai aukštesnių standartų nei jūs. Geriau jokio guru, nei bet koks, kuris veda į niekur. Tikras guru pirmiausia yra tas, kuris save išsilaiko pats. Vadinasi jis apmoka visas savo sąskaitas ir nereikalauja nuolat aukoti.
- Negaiškite savo laiko ten, kur daug kas neaišku ir neatsiranda vidinės ramybės pojūtis. Tik išvaistysite savo brangų laiką ir energiją.
- Nesižavėkite gražiu viršeliu, dažniausiai tai tėra geras marketingas, tiesiog gera to žmogaus karma ar charizma. Mokytojas ne visada bus patogus, greičiau jis bus tas, kuris išbudina ir parodo tiesesnį kelią. Žinios ir mokymai nėra greito vartojimo piliulė, kuomet gyvenu bet kaip ir staiga pasveikstu.
Atsimenu, kai pradėjau mokytis ir dirbti su astrologija, tuo metu dirbau su nulaužta astrologine programine įranga „Kala“. Kursų metu vienoje vietoje mano mokytojas Ernst Wilhelm prasitarė, kad trūko pinigų vaikų sauskelnėms, kai jie buvo maži.
Jis naktimis rašydavo knygas ir dirbdavo, dieną padėdavo savo žmonai susitvarkyti su trimis vaikais, tarp jų ir dvyniais. Jo žmona programuotoja kartu su vyru yra astrologinės programos „Kala“ kūrėjai. Tai išgirdus norėjosi prasmegti skradžiai į žemę.
Juo labiau, kad man neprašius Ernstas pasiūlė prieigą prie savo mokymų bazės nemokamai. Bet nieko negalėjau padaryti, nes tuo metu labiausiai pergyvenau, kad tik susimokėčiau mokesčius ir neprarasčiau savo namų. Netikėtai į sąskaitą įkrito perskaičiuota kompensacija po mokesčių deklaracijos.
Pinigų užteko ne tik programinei įrangai, bet ir kaip tyčia nepataisomai sugedusiai skalbyklei. Pasijaučiau žymiai geriau. Tikrai nenorėčiau apvogti savo mokytojo, kuris man davė tiek daug.
Kelios taisyklės ir tam tikra pinigų etika, kuri tikrai padeda:
- Duok uždirbti kitam, jei pats nori uždirbti. Nustok smaugti kitus dėl kainos, ypač smulkiuosius.
- Nustok duoti gailėdamas.
- Atsiskaityk iš karto, ypač tais atvejais, jei paslauga buvo suteikta avansu ar skubos/išimties atveju. Mainų ratas turi suktis, o ne stoti. Tas, kuris suteikė paslauga neturi likti it musę kandęs.
- Neprisirišk prie pinigų. Visi prisirišimai gimdo kančią. Imti pinigus už dvasines paslaugas nėra blogai, blogai yra prie jų prisirišti.
- Nustok pergyventi dėl pinigų, tai irgi prisirišimas.
- Išmok paprašyti tiek, kiek priklauso.
- Tai, ką gauni dažnai yra neįkainojama jokiais pinigais. IŠMOK VERTINTI.
- Kaip daugiau gauti pinigų? Atlikti dvasines praktikas ir tam tikras askezes. Pinigai yra šakti (energija), kuo daugiau energijos, tuo daugiau pinigų.
- Didžiausias išbandymas yra pinigai, grožis ir šlovė. Visų trijų kokteilis.
Supratau, kad man patinka turėti pinigų, kai galiu jų duoti kitiems ir atsiskaityti tiek, kiek prašo. Ypač Indijoje. Nemoku derėtis ir smaugti smulkiųjų verslininkų.
Dėl to labai mėgstu apsipirkti turguje ir mano didžiausios simpatijos visiems turginiams, baziniams ir t.t. Indijoje prekeiviai man patys siūlo nuolaidas, dovanoja kažką, net jei nieko neperku.
Paskutinės kelionės metu, atsiprašiau vieno pardavėjo, kad pas jį nieko nepirkau. Jis man atsakė, kad nenori, jog iš jo pirkčiau, jis nori, kad su juo bendraučiau.
Žinios ir patirtys, kurias gavau iš knygų, sutiktų mokytojų, Indijos yra neįkainojamos. Be galo dėkinga esu savo jogos mokyklai, kurioje mokslai kainavo ir nė kiek nebuvo gaila mokėti.
Noriu, kad mano mokytojai gyventų padoriai kaip žmonės ir skleistų savo mokymus.
Dėkinga esu savo ratui žmonių, kurie man atsilygina ir jų dėka galiu kitiems mokėti, galiu mokytis, galiu prisipirkti kalną knygų, galiu apsirengti, pavalgyti, sumokėti mokesčius ir t.t.
Galiu pirkti dovanas savo guru. Jau dabar ruošiu dovanėles savo mokytojams, nors iki kelionės dar daug laiko. Yra buvę atvejų, kai klientą norėdavosi išbučiuoti už tuos pinigus, nes kaip gerai,
kad galėsiu susimokėti mokesčius ir pragyventi, daryti tai, ką geriausiai sugebu. Galu gale galėsiu nusipirkti savo mylimiausių bananinių keksiukų iš Kiro ir rožių pasimerkti.
